Mikobakteriozė (tuberkuliozė) – infekcinė žuvų liga

Aquazoo > Straipsniai > Apie Žuvis > Mikobakteriozė (tuberkuliozė) – infekcinė žuvų liga

Sukėlėjas Mycobacterium piscium, rečiau kai kurios kitos mycobacterium genčiai priklausančios bakterijos. Tai gramteigiama, rūgščiai atspari, aerobinė, nejudri, storos lazdelės formos bakterija. Atspari tripsinui ir pepsinui. Nepalankiomis sąlygomis sudaro sporas. Optimali vystymosi temperatūra 25 laipsniai C. Tačiau temperatūrai pakilus virš 34 laipsnių, bakterijų kultūra pasėliuose žūna. Liga persiduoda ne tik tiesioginio kontakto metu, bet ir per infekuotą vandenį, augalus, gruntą, dekoracijas, inventorių ir kitą. Užsikrečiama per virškinimo traktą, kur papuolusios bakterijos ar jų sporos per žarnyno sieneles patenka į kraują ir išnešiojamos po visus audinius, kur pradeda daugintis sukeldamos uždegiminius procesus. Organizmo imuninė sistema bando lokalizuoti besidauginančių bakterijų židinius sudarydama aplink jas pseudocistas, kitaip vadinamas tuberkulas, iš jungiamojo audinio. Pseudocistų dydis būna nuo dešimtųjų milimetro dalių iki žirnio dydžio, gelsvos ar baltos spalvos, pas ciklidus ir labirintines dažniausiai juodai rudos spalvos (melanizuotos). Kai kuriais atvejais vėlyvojoje ligos stadijoje pastebimas pažeistų organų sukietėjimas ir cirozė. Kartais tuberkulos užima beveik visus pažeisto organo audinius.
Klinikiniai ligos simptomai tiesiogiai priklauso nuo mikobakteriozės pažeistų organų. Dažniausiai pažeidžiamos kepenys ir inkstai. Sutrikus kepenų veiklai žuvis nustoja maitintis, liesėja, dėl nepakankamo audinių maitinimo prasideda „netikras“ pelekų pūvinys. Sutrikus inkstų veiklai, sutrinka žuvies osmoreguliacija, organizmas nesugeba normaliai šalinti vandens pertekliaus, prasideda “vandenligė”. Pažeidus smegenis sutrinka žuvies koordinacija. Uždegimui įsimetus į akiduobes prasideda egzoftalmija, dažniausiai vienpusė. Prie plaukiojimo pūslės pažeidimų žuvis arba kyla į paviršių, arba guli ant dugno. Bakterijoms įsimetus į minkštuosius audinius iškyla guzai, kurie vėliau atsiveria kaip pūlingos negyjančios žaizdos. Mikobakteriozei pažeidus žarnyną, prasideda ascitas, pilvo ertmėje kaupiasi gelsvas skystis.

Mikobakterijoms jautrios karpinės, labirintinės, ciklidai, characinidai. Kitos žuvys jautrios daug mažiau arba išvis nejautrios. Pvz. šaminės žuvys praktiškai neserga mikobakterioze. Man teko matyti ir skrosti Macrognatus oculeatus, Mastacembelus circumcinctus, Apteronotus albifrons sergančius sunkia ligos forma, bet aplamai šios žuvys nėra linkusios sirgti. Stipri, laikoma idealiom sąlygom žuvis, net ir esant akvariume ligos sukėlėjui nebūtinai užsikrės, imuninė sistema sugeba susidorot su pavienėm bakterijom patekusiom į organizmą. Tačiau nusilpninta kitos ligos žuvis greičiausiai susirgs. Kai kuriais atvejais užsikrėtusi žuvis ilgą laiką gali būti tik infekcijos nešiotoja ir platintoja, be jokių išorinių ligos požymių.

Labai svarbu laiku izoliuoti įtartinas žuvis. Nes bakterijos patenka į aplinką iš užkrėstos žuvies su išmatom ar šlapimu, ir ilgą laiką gali išlikti gyvos gyvendamos kaip saprofitai. Ypač svarbu šalinti žuvis su gumbais ar jau atsivėrusiomis žaizdomis. Jokiu būdu negalima leisti, kad būtu kitų žuvų ėdami nuo ligos kritę lavonai.
Liga deja neišgydoma. Galima bandyti tik apgydyti labai vertingas žuvis pradinėse ligos stadijose ir tikėtis iš jų sulaukti palikuonių. Tačiau iškart reikia susitaikyti su mintimi ,kad reikės periodiškai profilaktiškai kartoti gydymo kursus.

Gydymui naudojami antibiotikai veiksmingi prieš mikobakterijas: streptomicinas, kanamicinas, rifampicinas. Kai kurie šaltiniai siūlo šerti maistu sumaišytu su antibiotikais arba tiesiog impregnuoti uodo trūklio lervas. Tačiau kaip teigia farmaciniai žinynai, tiek streptomicinas, tiek kanamicinas labai blogai įsisavinami per virškinamąjį traktą, tik rifampicinas tinkamas šiuo atveju. Labai sunku sudozuoti medikamentus tokiu būdu, o ir dauguma žuvų atsisako nuo maisto sirgdamos mikobakterioze. Kitas įmanomas būdas tiesiog gydyti atskirame inde ir pilti vaistus tiesiai į vandenį. Didesnėm žuvim galima daryti antibiotikų injekcijas . Žinant, kad dauguma Amerikos ciklidinių žuvų pakelia aukštą temperatūrą, gana veiksmingas gydymo būdas kombinuojant antibiotikus su lėtu temperatūros pakėlimu. Pvz. diskusai lėtai adaptuojant pakelia temperatūrą net iki 38 laipsnių. Kitos ciklidinės gan sėkmingai atlaiko 35.

Bet kuriuo atveju prieš gydant patartina pasikonsultuoti su specialistais ar mėgėjais, turinčiais patirties.

Atskirai reikėtu paminėti auksines žuveles (Carasius auratus auratus), kaip dažniausiai sergančias mikobakterioze.
Didžiausia problema su jomis todėl, kad klinikiniai ligos simptomai, laikant bent minimaliai optimaliomis sąlygomis, pasireiškia tik pačiomis paskutinėmis ir sunkiausiomis ligos stadijomis, kai jau padėti nėra jokių galimybių.
Auksinės žuvelės labiau mėgsta vėsesnį vandenį, apie 18 laipsnių. Tačiau mėgėjiškuose akvariumuose laikomos prie gerokai aukštesnių temperatūrų, kaip tik optimalių mikobakterijoms. Kitą vertus, beveik visos pardavime esančios auksinukės atkeliauja iš Azijos šalių jau užkrėstos, ir tik laiko klausimas kada liga pradės progresuoti.
Galima tik patarti į ką kreipti dėmesį prieš įsigyjant auksinę žuvelę.
Žuvis turi būti ganėtinai judri, stuktelėjus į stiklą turi sureaguoti, amžinai alkana. Žiūrint iš priekio, nugaros plotis neturi būt mažesnis už galvos plotį. Dažnai pasitaiko, kad žiūrint iš šono žuvelė atrodo gerai įmitusi, pilvas nemažas, tačiau nugaros raumenynas atrofavęsis. Uodegos pelekas neturi būt labai nukaręs, susilpnėję kremzliniai audiniai irgi vienas iš mikobakteriozės simptomų. Žvynai turi būt lygūs, nepasišiaušę.

Žemiau trumpas fotoreportažas su keliais trumpais komentarais.

Matome sąlyginai sveiką žuvį, be jokių išreikštų ligos simptomų:

 

Jau prasidėjusi vandenligė, tik kelios dienos, kai pasimatė pirmieji simptomai, žvynai kiek atkilę, kūnas truputėli pabrinkęs, jokių elgesio pakitimų dar nėra:

 

Tokios auksinukės jau išgelbėt neįmanoma. Kad tai įrodyt padarytas skrodimas.
Tam reikėjo žuvį numarinti. Mano manymu pats geriausias būdas yra nukirsti nugaros smegenis iškart už kaukolės (tuo pačiu principu veikia ir giljotina bei kartuvės):

 

Kitas gana greitas ir efektyvus būdas durti tiesiai į smegenis. Šis metodas patogesnis su mažomis žuvimis, kurių kaukolė minkšta ir lengvai prasiduria. Taip numarintų žuvų nepažeidžiami vidaus organai, neužliejama pilvo ertmė krauju, kas patogu darant skrodimą:

 

Vienas tikslus judesys ir žuvelė jau nebegyva:

 

Atsargiai, kad nepažeisti vidaus organų, prakerpamas žuvies pilvas:

Net neišėmus vidurių jau matosi baltos pseudocistos kepenyse:

 

Ištraukus viską, aiškiai matyti, kad iš kepenų nieko beveik neliko, vien tik tuberkulos:

Plaukiojimo pūslė nebuvo pažeista, tačiau po ją esantys inkstai, taip pat kaip ir kepenys, visiškai suėsti ligos:

Reziumuojant galiu pasakyti, kad pasirodžius tokiems simptomams, kaip vandenligė (pasišiaušę žvynai), ascitas (vandeningas pilvas), egzoftalmija(išsprogusios akys), žuvį geriau iškart numarinti, o likusią akvariumo fauną įdėmiai stebėti, stengiantis palaikyti optimalias gyvenimo sąlygas ir maitinti pilnaverčiu maistu.
Tik kai kuriais atvejais galima ir verta gydyti vertingus stambius ciklidus, pradinėse ligos stadijose, t.y. atsisakymas nuo maisto, liesumas.


Autorius: Eduardas Sidikerskis(Ecka_fish)

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

:) 
:D 
:good 
:yes 
:fool 
:p 
:cray 
:x 
;) 
:pardon 
:( 
:o 
:zz 
:hmm 
:rofl 
:no 
:email 
:pff 
:sorry 
:oops 
:nzn 
:shout